ENSREG ekspertai drebina Lietuvos antiastravinę politiką?


2021 m. kovo 17d. Herkus Gabartas.


Šį mėnesį kaimyninėje Baltarusijoje Astravo atominę elektrinę (AE) statantys energetikai turėjo tinkamą progą pakelti šampano taurę ir pasidžiaugti savo laimėjimais. Šių metų kovo 3 d. Europos branduolinę saugą reguliuojančių institucijų grupės (ENSREG) ekspertai patvirtino savo preliminarią ataskaitą (peer review report) dėl streso testų rekomendacijų įgyvendinimo Astravo AE atžvilgiu. Atrodytų, dar vienas eilinis techninio pobūdžio dokumentas, juolab negalutinis, tad nėra ko nerimauti. O sunerimti visgi reikėtų, ir štai dėl ko. Dėl besitęsiančios COVID-19 pandemijos visa Baltarusijos veiksmų plano peržiūra buvo suskirstyta į du etapus: prioritetinių klausimų peržiūra (1 etapas) ir visų likusių klausimų peržiūra (2 etapas). Tad pradėjusi nuo pačių svarbiausių Astravo AE branduolinės saugos klausimų vertinimo ENSREG šį savo darbą galiausiai užbaigė ir pateikė savo išvadas ataskaitoje. Paviešintos ataskaitos rezoliucinėje dalyje teigiama, kad „Baltarusijos nacionaliniame veiksmų plane yra atsižvelgta į visas saugumo rekomendacijas prioritetinėse srityse ir kad yra pasiekta pažanga įgyvendinant visas rekomendacijos septyniose prioritetinėse srityse“. Kitaip tariant, Europos ekspertai iš esmės uždega žalią šviesą komerciniam Astravo BE eksploatavimui, nes nebemato jokių svarbesnių elektrinės saugos trūkumų!!! Nors tokia jų išvada kol kas yra tik preliminari, labai tikėtina, kad tokia ji išliks ir pasibaigus 2 darbų etapui, nes jo metu bus nagrinėjami visi likę ir jau mažiau svarbūs Astravo AE branduolinės saugos klausimai. Numatoma, kad ENSREG patvirtins savo išsamią galutinę saugos rekomendacijų įgyvendinimo Astravo AE peržiūros ataskaitą jau 2021 metų vasarą. Tad ar iš tiesų galim ramiai sau laukti ateinančios vasaros? ENSREG flirtas su Baltarusija Nors iš oficialių VATESI spaudos pranešimų nesigirdi skelbiamo aliarmo signalo ir vietoj to netiesiogiai užsimenama apie tai, kad ENSREG ekspertai esą toliau ragina įgyvendinti Astravo AE saugumo priemones, visgi galbūt laikas pažiūrėti tiesai į akis ir viešai pripažinti, kad tai yra labai prasta žinia, nes ji potencialiai gali nubraukti visas ligšiolines Lietuvos pastangas stabdyti Astravo AE pasitelkiant į pagalbą tarptautinę bendruomenę ir motyvuojant elektrines nesaugumu. Galutinės Baltarusijai palankios ENSREG išvados gali smarkiai sudrebinti visos Lietuvos antiastravinės politikos pamatus. Kad ir kaip būtų apmaudu, bet ENSREG ekspertai savo ataskaitose iki šiol kažkodėl net neužsimena apie Baltarusijos padarytus ir oficialiai užfiksuotus grubius tarptautinės teisės pažeidimus parenkant atominės elektrinės statybos vietą, ir vietoj to savo ekspertinį vertinimą atlieka labai siaurai apibrėžto darbų mandato ribose. ENSREG taip pat kažkodėl nesureikšmina tos aplinkybės, kad Gosatomnadzor, kaip už branduolinę saugą atsakingas nacionalinis Baltarusijos reguliatorius, šiandien de facto yra nuo vykdomosios valdžios visiškai priklausoma ir nelegitimaus Aliaksandro Lukašenkos režimo politinius nurodymus vykdanti institucija. Todėl vienas iš svarbiausių tarptautinės branduolinės saugos konvencijos principų, pagal kurį privalo būti užtikrintas branduolinio reguliatoriaus nepriklausomumas, dabartinės politinės situacijos Baltarusijoje sąlygomis yra akivaizdžiai ignoruojamas. Galiausiai, nuolatiniai per pastaruosius kelis mėnesius paviešinti gedimai ar avariniai Astravo AE atsijungimai irgi kažkodėl nėra laikomi pakankama priežastimi ENSREG‘ui pripažinti, kad ši elektrinė yra nesaugi ir todėl negali būti pradėtas jos komercinis eksploatavimas. Skamba paradoksaliai, tačiau iš esmės viena ir ta pati rusiška branduolinė technologija (t.y. 1200 MWe AES-2006 VVER tipo reaktorius), kurią Rosatom naudoja statydama savo elektrines Baltarusijoje ir Suomijoje, Astravo AE atveju kažkodėl pripažįstama kaip saugi ir tinkama, tuo tarpu Hanhikivi-1 atveju jau daugiau nei penkerius metus negali gauti Suomijos reguliatoriaus STUK akreditacijos dėl branduolinės saugos priemonių nepakankamumo. Ar tai nėra pakankamas įrodymas, kad Gosatomnadzor taikomi saugos standartai Astravo AE atžvilgiu yra visiškai neadekvatūs civilizuoto vakarų pasaulio branduolinės saugos taisyklėms, ir todėl Lietuvos bei kitų Europos Sąjungų valstybių piliečiai negali būti verčiami gyventi nuolatinės grėsmės dėl galimos Astravo AE branduolinės avarijos sąlygomis? Šio straipsnio tikslas nėra išsiaiškinti, kodėl ENSREG patvirtino tokią Baltarusijai palankią išvadą. Tikiu, kad į tai dar atsakys kompetentingi branduolinės saugos ekspertai. Vietoj to, keliu kitą nemažiau svarbų klausimą: ką galėtų padaryti Lietuvos valdžia, kad šios niūrios prognozės dėl ENSREG „palaiminimo“ pradėti Astravo AE komercinį eksploatavimą neišsipildytų? Kokius namų darbus reikėtų pradėti daryti jau šiandien, kad potencialaus neigiamo scenarijaus atveju neatsivertų nauji keliai baltarusiškos elektros patekimui į Baltijos šalių rinką? Galiausiai, kada ir kaip praktiškai bus įgyvendintas valdančiosios koalicijos duotas pažadas siekti absoliučios Astravo AE blokados? Šiame kontekste svarbu atminti, kad Astravo AE yra įstatymiškai Lietuvoje pripažinta kaip nesaugi ir kelianti grėsmę nacionaliniam saugumui, aplinkai ir visuomenės sveikatai. Toks pripažinimas pateisina galimybę Astravo AE, kaip nesaugios elektrinės, atžvilgiu taikyti taip vadinamas antiastravines priemones, skirtas apsisaugoti nuo šios elektrinės keliamų grėsmių. Įstatyminis draudimas prekiauti Lietuvoje nešvaria baltarusiška elektra, nepaisant dėl to išaugusios paralelinės prekybos rusiška-baltarusiška elektra per Latvijos-Rusijos skerspjūvį, kol kas yra bene efektyviausia priemonė, galinti padėti sustabdyti tolimesnę Astravo AE plėtrą. Turint omenyje tuos iššūkius, su kuriais šiandien susiduria Lietuvos valdžia bandant įtikinti kaimynus latvius užkardyti rusiškos-baltarusiškos elektros patekimą į Baltijos šalių elektros rinką, bet kokie ENSREG signalai apie tariamą Astravo AE saugumą visas šias Lietuvos pastangas tik dar labiau apsunkintų. Jei net patys Europos reguliatoriai netiesiogiai pripažįsta, kad Astravo AE yra saugi, tai kodėl latviams reikėtų riboti joje pagamintos elektros importą, ypač kai ji yra apiforminta kaip išimtinai „rusiškos kilmės“ elektra?

Todėl siūlau viešam svarstymui penkių punktų Astravo AE užkardymo veiksmų planą.


5 punktų Astravo AE užkardymo veiksmų planas


Pirma, užsimezgęs ENSREG flirtas su Baltarusija jokiu būdu nereiškia, kad Lietuva turėtų nuleisti rankas ir išduoti savo vertybes. Priešingai, šiandien Lietuva kol kas dar turi atvirą galimybių langą iškelti Astravo AE klausimą į Europos Komisijos ar net aukščiausių ES valstybių vadovų politinę darbotvarkę ir pasinaudoti bene paskutine likusia galimybe užkirsti kelią Astravo AE monstro paleidimui neapsiribojant vien tik branduolinės saugos trūkumais (kurie iki galutinių ENSREG išvadų paskelbimo dar nepaneigti), bet pasiremiant ir netinkamos statybos vietos parinkimo, branduolinės atsakomybės vengimo, nepriklausomo reguliatoriaus institucinės sąrangos nebuvimo, politinės suirutės bei kitais dalykais, kurių neištaisius komercinis Astravo AE eksploatavimas Europos Sąjungai yra tiesiog nepriimtinas. Juolab kad panašus prašymas yra įvardintas ir neseniai priimtoje Europos Parlamento rezoliucijoje dėl Astravo AE. Tai būtina padaryti neatidėliojant, nes po Baltarusijai palankių ENSREG išvadų priėmimo šis galimybių langas gali negrįžtamai užsiverti. Antra, turi būti iš esmės peržiūrėtas nacionalinis teisinis reguliavimas, susijęs su antiastravinių priemonių taikymu Lietuvoje. Šis reguliavimas turi būti sustiprintas taip, kad Lietuvoje taikomų antiastravinių priemonių negalėtų paveikti nei ENSREG bandymai išsklaidyti abejones dėl Astravo AE saugumo, nei Latvijos neprognozuojama pozicija dėl prekybos elektra su „rusiškais kilmės sertifikatais“. Baltijos šalių sinchronizacija su kontinentinės Europos tinklais visų Astravo AE problemų neišspręs, nes šis monstras liks stovėti neleistinai arti Vilniaus ir po sinchronizacijos, todėl Lietuvos kova su branduolinėmis grėsmėmis išliks dar daugelį metų. Praėjusiais metais Sąjūdis prieš Astravo AE siūlė Seimui priimti specialų atskirą konstitucinį įstatymą, kuris užtikrintų antiastravinių priemonių taikymo ilgalaikiškumą ir stabilumą nepriklausomai nuo Lietuvoje besikeičiančių politinių nuotaikų ar rinkiminių ciklų. Tokio konstitucinio įstatymo priėmimas galutinių ENSREG išvadų patvirtinimo išvakarėse kaip tik galėtų būtų tuo Lietuvos atsaku, kuris leistų išvengti Lietuvos antiastravinės politikos pamatų galimo sudrebinimo.

Trečia, turi būti prikeltas jau ilgokai užsigulėjęs Baltarusijos branduolinės atsakomybės dėl galimos Astravo AE avarijos klausimas. Dar Sauliaus Skvernelio vadovaujama Vyriausybė pasiūlė Seimui ratifikuoti papildomus protokolus prie Vienos konvencijos ir 1997 m. Papildomos kompensacijos konvenciją, nes taip esą „bus sustiprintos teisinės priemonės reikalauti žalos atlyginimo iš kaimyninių valstybių, jeigu jose įvyktų branduolinė avarija“. Pagal šiuos pasiūlymus Lietuva ir toliau naudotųsi Vienos konvencijoje ir jos papildomuose protokoluose numatyta galimybe riboti savo atsakomybę maksimaliai leistina apimtimi (t.y. 360 mln. EUR), todėl yra visiškai akivaizdu, kad tokie siūlomai niekaip nepadėtų Lietuvai įtikinti Baltarusiją prisiimti didesnę atsakomybę nei ta, kurią yra prisiėmusi pati Lietuva. Dėl šios priežasties Sąjūdis prieš Astravo AE jau kuris laikas siūlo Lietuvos valdžiai svarstyti alternatyvų pasiūlymą, pagal kurį Lietuva įstatymiškai prisiimtų neribotą atsakomybę už galimą Ignalinos AE avariją, nes toks principinis Lietuvos atsisakymas naudotis Vienos konvencijoje įtvirtintomis privilegijomis bent jau sudarytų pagrįstas prielaidas reikalauti iš Baltarusijos taikyti analogiškas garantijas Astravo AE avarijos atžvilgiu.

Ketvirta, Lietuva turėtų ieškoti galimybių savanoriškai apsidrausti nuo Astravo AE keliamų rizikų įsigyjant patikimų privačių tarptautinių draudimo kompanijų paslaugas. Panašiai, kaip buto draudimas, kuris padengia buto remonto išlaidas ir kitus nuostolius užliejus butą kaimynui, draudimas išimtinai dėl Lietuvos teritorijoje kilsiančios branduolinės žalos, kurią gali sukelti Astravo AE branduolinė avarija, bent iš dalies užpildytų tą vakuumą, kurį sukuria Vienos konvencija dėl neadekvačios Astravo AE elektrinės operatoriaus atsakomybės. Sąskaita dėl tokio draudimo, kaip ir dėl jodo tablečių ar bet kokių kitų Lietuvoje jau pritaikytų prevencinių priemonių dėl Astravo AE keliamų rizikų, išlaidų kompensavimo vėliau turėtų būti pateikta apmokėti Baltarusijai.

Ir penkta, Lietuva turėtų jau dabar pradėti svarstyti teisės aktus, įgyvendinančius Lietuvos pasitraukimą iš Rusijos valdomos energetinės sistemos bei padėsiančius susigrąžinti Lietuvos elektros energetikos valdymą po sinchronizacijos su kontinentinės Europos tinklais. Tai daryti skatina ir pačios Baltarusijos balandžio mėn. planuojami energetinės sistemos bandymai „atsižvelgiant į planuojamą Baltijos šalių energetikos sistemų išėjimą“ iš IPS/UPS sistemos (BRELL žiedo) ir „numatomą Baltarusijos AE eksploatacijos pradžią“. Seimas galėtų ilgai neatidėliodamas patvirtinti principinį Lietuvos sprendimą išstoti iš BRELL sutarties bei, atsižvelgiant į sinchronizacijos darbų eigą, paraginti Vyriausybę apsispręsti dėl tokio sprendimo įgyvendinimo datos ir sąlygų.