Pilietinė visuomenė prieš politkorektiškumą Astravo klausimu


2021 vasario 14 d. Arvydas Sekmokas


Europos Parlamentas priėmė rezoliuciją, kuria reiškiamas susirūpinimas AE Astrave branduoline sauga, ir ragina Europos Komisiją užtikrinti saugą, bei neleisti elektra iš nesaugios jėgainės prekiauti ES rinkoje. Ši rezoliucija buvo parengta išnagrinėjus ir apsvarsčius Sąjūdžio prieš Astravo AE paruoštą ir nusiųstą peticiją. Pasirodė, kad pilietinė visuomenė, kurią įkūnijo Antiastravinis Sąjūdis, gali būti galingesnė už valdžios institucijas.

Priimant rezoliuciją energetikos komisarė Kadri Simson pareiškė, jog neturi įrodymų, kad Baltijos šalių rinkoje prekiaujama Astrave pagaminta elektra. Tai, matyt, yra ne faktais grindžiama, bet politinė nuostata. Prekyba Astravo elektra yra akivaizdi, bet dažnai sunkiausia yra įrodyti akivaizdžius dalykus. Lygiai taip Europos branduolinis reguliatorius ENSREG yra pareiškęs, kad AE Astrave iš esmės yra saugi. Kaip galima užtikrinti jos saugumą?

Vienintelė patikima apsisaugojimo nuo nesaugios AE Astrave priemonė yra jos uždarymas ar perkėlimas į kitą vietą. Net streso testų ar juo labiau kai kurių iš jų įgyvendinimas nepadarys jos saugia. Joje pagamintos elektros neįsileidimas saugumo taip pat nesukurs.

Teiginiai, kad sinchronizacija yra svarbiausias tikslas, nukreiptas prieš AE Astrave, yra saviapgaulė. Sinchronizacija neperkels AE iš Astravo į mėnulį. Kalbos, kad nereikia padaryti kažko, kas gali sutrukdyti sinchronizacijai, tėra paslėptas raginimas per daug nesipriešinti branduolinei grėsmei. Astrave yra įgyvendinamas geopolitinis projektas, skirtas užkirsti kelią Baltijos šalių sinchronizacijai. Reikalavimai užtikrinti, kad būtų patenkinti streso testai ir, kad elektra iš Astravo nepatektų į Baltijos šalių elektros rinką, tėra tik tarpinės gairės link patikimo saugumo – uždarymo.

Gaila, kad tai neįrašyta į strateginius valstybės dokumentus, neskamba valstybės vadovų pasisakymuose. Atsiras sakančių, kad tai neįmanoma. Daug labiau neįmanomas buvo siekis atstatyti Lietuvos valstybę 1918.02.16, 1941.06.23 ar 1990.03.11. Tomis datomis iškelti tikslai rodė ano laiko politinių lyderių drasą ir prisiimtą atsakomybę.


Lietuvos prezidentė D. Grybauskaitė viešai pasakė, kad Rusija yra teroristinė valstybė. Ten pat galima priskirti ir Baltarusiją. 20 amžiuje prieš kaimynines valstybes Rusija naudojo karinę galią, o prieš savo ir okupuotų kraštų gyventojus teroro įrankiais buvo holodomoras ir trėmimai. 21 amžiuje prieš kaimynus naudojamos hibridinės operacijos, o prieš gyventojus panaudota moderni bauginimo priemonė – „taikus atomas“.

Ar sukuriama branduolinės avarijos grėsmė nėra palyginama su teroristiniu veikimu? Tai bauginimas ir teroras prieš Astravo ir visos Gardino srities Baltarusijoje, Vilnijos ir Vilniaus gyventojus Lietuvoje. Tai žmogaus teisių gyventi, gyventi ramiai ir saugiai, sveikoje aplinkoje pažeidimas. Tai žmogaus teisių pažeidimas nė kiek ne mažesnis už protesto dalyvių Baltarusijoje ir Maskvoje ar A. Navalno teisių pažeidimus.

Dėl Rusijoje ir Baltarusijoje daromų pažeidimų piktinamasi ir protestuojama, o apie „taikaus atomo“ sukeliamus branduolinės saugos pažeidimus Europoje mandagiai nutylima kaip apie neesminius, lengvai pagerinamus technologinius netobulumus.

Šiandien absoliučiai didžioji savigynos nuo atominės grėsmės atsakomybė ir našta uždėta ant ministro D. Kreivio pečių. Ir jis tą naštą garbingai neša – traukia spintose paliktus griaučius, spartina sinchronizacijos procesą, pasisako prieš nesąžiningus Latvijos veiksmus prekiaujant elektra iš Astravo.

Jam kiek galėdama talkina ministrė pirmininkė I. Šimonytė, tiesiogiai kalbėdama su Europos Komisijos pareigūnais, kitų valstybių vadovais. Prezidentas G. Nausėda apie Astravo grėsmę pasisako Europos Vadovų Taryboje. Kalbama apie technologiškai nesaugų objektą.

Tačiau esmė kita. Prieš Lietuvą nukreiptas geopolitinis, daugiau kaip dešimties milijardų eurų projektas, keliantis grėsmę valstybės egzistavimui ir vedantis į Rusijos energetinį diktatą. Naivu bandyti atremti geopolitinę grėsmę elektros linijų, baterijų ir sinchronizatorių statyba. Pareiškimai ir rezoliucijos gerai, bet jų nepakanka. Europos Komisijos aukšti pareigūnai meluoja, kad elektra iš Astravo nepatenka į Europos Sąjungos rinką. Ar nėra taip, kad EK tylomis remia ar bent nesupranta Maskvos geopolitinio projekto?

Rezistencijai prieš AE Astrave reikalingi politiniai žingsniai. Bendri, sutelkti ir ryžtingi Seimo, Prezidentūros ir Vyriausybės veiksmai. Praėjusios kadencijos Seimas vieningai priėmė Antiastravinį įstatymą. Pasirodė, kad to neužtenka – įstatymas šiandien neveikia. Ar dabartinis Seimas silpnesnis už praėjusį? Kas trukdo Seimui įstatymu pavesti Vyriausybei įtvirtinti pasitraukimo iš politiškai nereikšmingos, žinybinės, bet praktiškai valdančios Lietuvos elektros energetiką, BRELL sutarties datą ir pradėti derybas dėl elektros linijų su Baltarusija išjungimo? Ar Seimas negali duoti startą trauktis iš Lietuvai žalingos Vienos konvencijos?

Jeigu Prezidentui ir Vyriausybei gali būti sunku atlaikyti Europos Komisijos spaudimą, tai Seimo laisvę sunku apriboti. Didžiausia kliūtis priešintis AE Astrave yra politinis korektiškumas. Iškilusią grėsmę nuslopina baimė išsiskirti tarp kitų Europos ir pasaulio valstybių užimant Astravo klausimu bekompromisinę poziciją. Ar konstituciniu lygmeniu bus įtvirtinta nuostata, kad Lietuva prilygina AE Astrave teroro aktui bei žmogaus teisių pažeidimui ir priešinsis visais galimais būdais iki galutinio jėgainės uždarymo?

©2020 by Sąjūdis prieš Astravo AE.

  • Facebook
  • Twitter
  • Instagram